Cistanche: stebuklingas parazitinis augalas

Parazitiniuose augaluose nėra arba labai mažai chlorofilo, jie negali atlikti fotosintezės, kad gautų maistines medžiagas, ir gali gauti tik visas arba daugumą jų reikalingų maistinių medžiagų ir vandens iš kitų žaliųjų augalų. Cistanche desercicola yra tipiškas parazitinis augalas. Tuo pačiu metu Cistanche Deserticola taip pat yra toninė kinų vaistinė medžiaga, būdinga sausringam šiaurės vakarų mano šalies regionui, kuriai buvo tūkstančių metų medicininis vartojimas. Taigi, kaip Cistanche išgyveno atšiaurioje dykumos aplinkoje? Kaip jie susiję su šeimininku? Koks yra jo parazitinis mechanizmas? Toliau sužinokime apie juos po vieną.

„Cistanche“ yra daugiametis žolinių augalų augalas, priklausantis cistanche genčiai, daugiausia apima dykumos cistanche ir tubeflower cistanche. Cistanche yra parazitinė ant psamopofitų, tokių kaip haloxylon ar Tamarix, šaknys. Jis turi „dykumos ženšenio“ reputaciją ir turi ypač didelę vaistinę vertę. Tai buvo lobis Vakarų regionų istorijoje.

Geografinis pasiskirstymas, sutampantis su augalais šeimininkais
Cistanche daugiausia pasiskirsto sausose vietose, tokiose kaip šiltos dykumos ir žvyro dykumos šiauriniame pusrutulyje. Jis negali gyventi savarankiškai ir turi pritvirtinti prie augalų šeimininkų šaknų, kad gautų maistinių medžiagų ir vandens. Todėl Cistanche desercicola geografinis pasiskirstymas sutampa su jos šeimininkų augalų. Cistanche Deserticola parazituoja ant haloksilono haloksilono ir haloksilono albos šaknų Chenopodiaceae ir daugiausia pasiskirsčiusi Alxa kairiajame reklamjuoste, Ejina Banner ir Urad Back Benner Centrinėje ir vakarinėje Mongolijoje, Zhangye ir Wuwei Gansu ir šiauriniame Xinjiange Xinjiang. Ir Qinghai bei kitos vietos. Tarp jų yra ypač gera vaistinių medžiagų, pagamintų Alašane, vidinėje Mongolijoje, kokybė, ir ši sritis yra žinoma kaip „Cistanche gimtasis miestas“. Cistanche tubulosa parazituoja Tamarix genties „Tamarix“ šaknis ir yra plačiai paplitęs Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Centrinėje Azijoje ir Pietų Azijoje. Kinijoje jis daugiausia paskirstomas pietiniame Xinjiango rajone aplink Taklamakano dykumą, tokią kaip Hotan ir Bazhou Xinjiange. Didžiausia „Cistanche“ tubulosa produkcija karštajame rajone yra didžiausia, o kokybė - geriausia. Įvadavimo eksperimentai pastaraisiais metais parodė, kad cistanche tubulosa taip pat gali būti sodinami Šiaurės Hebei ir Geltonosios upės deltoje Shandonge. Dėl didelės cistanche vertės laukinių kasinėjimų reiškinys yra labai rimtas, todėl staigiai sumažėja laukinės cistanche skaičius, o pasiskirstymo plotas pamažu mažėja.

Gyvenimo dykumoje įpročiai

„Desert Cistanche“ turi ypatingų gyvenimo įpročių, daugiausia augančių dykumos vietose, kur pasiskirsto holoksilono haloksilonas ir balti haloksilono. „Wild Cistanche“ mėgsta augti minkštoje smėlio žemėje su švelniu druskingumu ir dažnai pasiskirsto žemumose, tokiose kaip pusiau - fiksuotos smėlio kopos, sausos upių vagos ir ežerų baseinai. Dykumos cistanche pasiskirstymo plotui paprastai būdingas sausas klimatas, žemas kritulių kiekis (mažesnis arba lygus 250 mm), didelis išgaravimas, ilgas saulės spindulių laikas ir didelis temperatūros skirtumas tarp dienos ir nakties, o dirvožemis daugiausia yra pilka - rudos dykumos dirvožemio ir rudos dykumos dirvožemio. Iškastas cistanche turi storus mėsingus stiebus ir šviesiai geltonai arba minkštimą - spalvota skalė - kaip lapai. Balandžio - gegužės mėn. Yra „Cistanche Deserticola“ sezonas. Po to, kai buvo išaiškinta, „Cistanche Deserticola“ baigs žydėjimą ir vaisius maždaug per mėnesį. Net jei jis išeina iš dirvožemio, jis gali pasikliauti savo maistu, kad žydėtų ir duotų vaisių. Dėl atšiaurios dykumos aplinkos, siekiant padidinti parazitinį greitį, cistanche gali sukelti dešimtis tūkstančių iki šimtų tūkstančių mažų sėklų. Gyvieji „Cistanche“ tubulosum įpročiai yra panašūs į šeimininko „Tamarix“, ir jie paprastai auga Gobi dykumoje, smėlio kopų kraštas ir žemas - gulinčias dykumos vietas, kurių vandens kiekis yra pakankamas daugiau nei {1 000} metrų. Cistanche tubulosa yra tinkama auginti smėlio dirvožemyje, turinčiame gerą pralaidumą ir vandens pralaidumą, ir jai nereikia didelio dirvožemio organinių medžiagų kiekio; Tai mėgsta pakankamai šviesos, tačiau turi griežtus reikalavimus temperatūrai, ir jos augimas bus slopinamas, jei temperatūra yra per aukšta arba per žema. Cistanche tubulosa nėra atspari stipriam peršalimui, tinkama augimo temperatūra yra 5–28 laipsnių, o geriausia žydėjimo ir vaisiausio temperatūra yra 15–25 laipsnių. Drėgmės kiekis dirvožemyje, kuriame jis auga žiemą, turėtų būti mažesnis nei 10%, kad būtų išvengta nušalimo ir cistanche tubulosa mirties dėl žemos žiemos temperatūros įvestoje srityje.

Sunkus ir lėtas parazitinis procesas
Cistanche desercicola yra tipiškas parazitinis augalas, o jo augimui reikalingos maistinės medžiagos paimamos iš šeimininko kūno. Parazitinis cistanche desercicola pobūdis yra žemas. Siekdama pagerinti išgyvenamumo tikimybę, Cistanche deserticola paprastai sukuria daugybę sėklų, kurias skleidžia išorinės jėgos, tokios kaip vėjas ir vanduo. Šios subrendusios sėklos, patenkančios į smėlį, išlieka neveikiančios (iki 10 metų), kol gauna cheminius signalus iš šeimininko augalo. Kai tik šios sėklos jaučia cheminius signalus, kuriuos išleido augalas, ir tinkama augimo aplinka, jos iškart pradeda daigumo procesą. Paprastai veikiant stimuliatoriui, kurį išskiria šeimininko augalo šaknies sistema, cistanche desercicola sėklos sudygsta ir sudaro radikalą -, panašius Šeimininko kanalas ir sieto vamzdelis sudaro „fiziologinį tiltą“ maistinėms medžiagoms gabenti. Nuo to laiko „Cistanche“ iš šeimininko nuolat gavo maistinių medžiagų, kad baigtų parazitizmo ir augimo procesą.

Pagrindinės medžiagos, turinčios įtakos parazitizmui
Sėklų daigumas - stimuliuojančios medžiagos yra vienas iš pagrindinių parazitinių augalų veiksnių parazitiniam procesui užbaigti. Tyrimai parodė, kad subrendusios parazitinės augalų sėklos nesigintys, net jei išorinės aplinkos sąlygos yra tinkamos be daigumo - stimuliuojančių medžiagų. Pastaraisiais metais, gilinant tyrimus, kai kurios medžiagos, galinčios skatinti parazitinių augalų daigumą, buvo suprantamos palaipsniui. Pavyzdžiui, strigolaktono hormonai yra pagrindinės medžiagos, skatinančios strigos sėklų daigumą. Tačiau pagrindinės medžiagos, stimuliuojančios cistanche sėklų daigumą, iki šiol nebuvo išskirtos.